User Profile

One technique of planning large human settlement, developed in the past hundred years has been the device of establishing “projective needs.” This means guessing the future physical and social requirements of a community or city and then basing present spending and energy so as to achieve a readiness for the projected future state. In planning schools, beginning students usually argue that people’s lives in time are wandering and unpredictable, that societies have a history in the sense that they do what was not expected of them, so that this device is misleading. Planning teachers usually reply that of course the projected need would be altered by practical objections in the course of being worked out; the projective-need analysis is a pattern of ideal conditions rather than a fixed prescription.

But the facts of planning in the last few years have shown that this disclaimer on the part of planners is something they do not really mean. Professional planners of hways, of redevelopment housing, of inner-city renewal projects have treated challenges from displaced communities or community groups as a threat to the value of their plans rather than as a natural part of the effort at social reconstruction.

— Uses of Disorder by Richard Sennett (Page 6 - 7)

What was true then about physical space is true today about digital space. The Internet could also, in principle, enrich your experience, putting you in touch with a huge number of strangers, widening your horizons, but in fact it is standardizing and routinizing behavior, denying people the opportunity to become more complexity-capable persons. The top-down Internet, like the top-down city, needs to be challenged and opened up. At least, that is the connection I make between then and now, and why I hope that The Uses of Disorder still speaks.

— Uses of Disorder by Richard Sennett

– Žinoma, bet mes pažengėme beveik šimtmetį. Turbūt neverta jums pasakoti technologijų istorijos, kad pritartumėte, jog per tokį laiką įvyksta milžiniškų pokyčių. Taip, dirbtinis intelektas remiasi patirtimi bet ar drįstumėte pasakyti, kad patirtimi nesiremia rašytojas?

– Rašytojas remiasi ir vaizduote.

– O kas suformuoja jo vaizduotę? Gal... patirtis? Mūsų bandymai jau seniai rodo, kad dirbtinio intelekto vaizduotė gerokai lakesnė negu žmogaus. Bijau, kad mes ją praradome sulig pirmąja karta, kuri užaugo žiūrėdama į ekranus.

— 2084 by Unė Kaunaitė (Page 275)

Vaizdai pro autobuso langą labai greitai ėmė keistis. Jie važiavo per rajoną, dabar visų vadinamą Naująja Azija, arba tiesiog Azija. Čia autobusas nestojo. Didžioji dalis greitkelio buvo atitverta aukštomis sienomis - kitoje vietoje tokias būtum palaikęs izoliuojančiomis garsą, bet čia jos atliko akivaizdžiai kitą funkciją. Net ir už barjerų vaizdas gerokai skyrėsi nuo kitų rajonų, ant šaligatvių mėtėsi šiukšlės, kurių čia nesurinkdavo miesto robotai, nes juos dažniausiai pavogdavo dalims. Virš barjerų buvo matyti dešimtmečiais neremontuoti daugiabučiai, kai kur vis dar senos stotelės, iš jų belikę metaliniai rėmai be stiklų. Ant gausiai aprašinėto stulpo buvo matyti žodis „Lazdynai“, bet jei ši vieta kada taip ir vadinosi, Kajus nepamena.

Vasarą tose vietose, kur baigdavosi siena, matydavai palapines, prekystalius. Žmones. Dažniausiai tamsesnio gymio. Bet tokioje pūgoje Kajus ne tik nieko neįžiūrėjo, bet ir nesitikėjo, kad palapinėje kas nors išgyventų. Tik kur jie telpa? Kur gyvena?

Ne pirmą kartą nusmelkė mintis, kad ta siena pastatyta ne jiems, o žmonėms jo pusėje. Ir saugo ne fiziškai nė karto negirdėjo apie išpuolius prieš važiuojančias mašinas. Juolab kad norėdamas galėjai ties daugeliu vietų ją kirsti. Ji saugojo greitkelio pakeleivius nuo realybės nuo vaizdų, kuriais virto jiems pažįstamos vietos. Dar labiau nuo žmonių, kuriuos jis būtų pamatęs už tos sienos. Nors visi žinojo, kad ten spiečiasi svetimšaliai, kurių nebepajėgė sutalpinti jokios anksčiau įsteigtos stovyklos už miesto, tokia skirtis buvo patogi visiems, nenorintiems matyti gyvenimo. Kajus buvo įsitikinęs, kad ne mažesnis skaičius tuose bendrabučiuose, dar baisesniuose negu jo, vietiniai, lygiai kaip ir pabėgėliai negebantys išgyventi.

Bet jis matė tik sieną, tad gal visa kita tebuvo jo galvoje.

— 2084 by Unė Kaunaitė

– Nieko neatsimenu. – „Nieko“ labai abstraktu. – Neatsimenu, kas vyko prieš savaitę. Pats. – Pats? – Aš saugau didžiulę dalį prisiminimų. Bet jie įvarė mane į milžiniškas skolas.

— 2084 by Unė Kaunaitė (Page 72)

• O mamai tai neleido būti vedėja! - į jų pokalbį vėl įšoko dėmesio pasigedusi Suma.
• Plepė...
• Kodėl?
• Kvotos. Per daug moterų.

— 2084 by Unė Kaunaitė (Page 96)

Bet, Suma, kartais gyvenime reikia ką nors atsiminti. - Kada? Galva it prakiuro, jam nepavyko sugalvoti nė vieno pavyzdžio. Gimtadienius jam sufleruodavo Naomi.

Pirkinius užsakydavo Naomi. Užrašus taip pat palikdavo jai.

— 2084 by Unė Kaunaitė (Page 93)